Monoblokas ir elektros sutrikimas žiemą: kaip apsaugoti vamzdžius nuo užšalimo

Monoblokinio šilumos siurblio vandens kontūras eina per lauką, todėl dingus elektrai per stiprų šaltį vanduo lauko bloke ir vamzdžiuose gali užšalti per kelias valandas. Tokie monoblokai populiarūs dėl paprasto montavimo, tačiau apsaugą nuo užšalimo reikia suplanuoti iš anksto. Naudojami trys pagrindiniai būdai: glikolio tirpalas, automatiniai priešužšaliminiai vožtuvai ir rezervinis maitinimas, o kiekvienas jų turi savo kainą ir trūkumų.

Kodėl monoblokas jautresnis šalčiui nei split sistema?

Monoblokas jautresnis šalčiui todėl, kad jame su lauko oru kontaktuoja vanduo, o split sistemoje lauke cirkuliuoja tik šaltnešis, kuris neužšąla. Monobloke šilumokaitis, kuriame šaltnešis atiduoda šilumą vandeniui, yra lauko bloke, todėl vanduo kasdien teka iš namo į lauką ir atgal.

Kol įrenginys veikia, problemos nėra: cirkuliuojantis šiltas vanduo neužšąla net per didelį šaltį. Pavojus atsiranda tada, kai cirkuliacija sustoja. Lauke stovintis vanduo plonuose šilumokaičio kanaluose atvėsta greičiausiai, o užšalęs jis gali suplėšyti šilumokaitį, kurio remontas brangus.

Ar pakanka paties įrenginio apsaugos funkcijos?

Įrenginio apsaugos funkcija veikia tik tol, kol yra elektra. Kai vandens temperatūra kontūre krenta, valdiklis įjungia cirkuliacinį siurblį ir, jei reikia, šildymo elementą, todėl įprastomis sąlygomis užšalimas negresia.

Būtent dėl šios priežasties monoblokiniai šilumos siurbliai dažnai turi kelis apsaugos lygius, tačiau visi elektriniai lygiai išsijungia kartu su elektros tiekimu. Lietuvoje elektros sutrikimai žiemą dažniausiai trumpi, bet per pūgas ar ledlaužas kaimo vietovėse gali užtrukti ir ilgiau. Todėl apsaugos be elektros klausimas aktualiausias namams, esantiems toliau nuo miestų.

Kada verta naudoti glikolio tirpalą?

Glikolio tirpalas tinka, kai norima apsaugos be jokių judančių dalių ir be priklausomybės nuo elektros, nes apie 30–35 % propilenglikolio tirpalas neužšąla maždaug iki –13…–18 °C. Esant dar žemesnei temperatūrai, jis tampa klampus kaip želė, bet dažniausiai nesuplėšo vamzdžių.

Trūkumai taip pat aiškūs. Glikolis prasčiau perneša šilumą nei vanduo, todėl įrenginio efektyvumas šiek tiek mažėja, o cirkuliaciniam siurbliui tenka daugiau darbo. Kai kurie gamintojai reikalauja atskiro plokštelinio šilumokaičio, kad glikolis cirkuliuotų tik lauko kontūre. Tirpalo būklę verta tikrinti kas kelerius metus, nes ilgainiui jis praranda savybes.

Kaip veikia priešužšaliminiai vožtuvai?

Priešužšaliminiai vožtuvai yra mechaniniai įtaisai, kurie, vandens temperatūrai nukritus iki maždaug +3 °C, atsidaro ir išleidžia vandenį iš lauko kontūro. Jiems nereikia elektros, todėl jie suveikia ir per ilgą elektros sutrikimą.

Kaina už tokią apsaugą yra ta, kad sistema praranda vandenį. Grįžus elektrai kontūrą reikia vėl užpildyti, išleisti orą ir patikrinti slėgį. Vožtuvai montuojami žemiausiuose taškuose lauke, o išleistas vanduo turi turėti kur nutekėti, kad aplink įrenginį nesusidarytų ledas.

Ar verta turėti generatorių ar nepertraukiamo maitinimo šaltinį?

Rezervinis maitinimas cirkuliaciniam siurbliui yra paprasčiausias būdas išlaikyti vandenį judantį, nes siurbliui dažniausiai užtenka 50–100 W galios. Nedidelis nepertraukiamo maitinimo šaltinis su akumuliatoriumi gali jį maitinti kelias valandas, o generatorius ar namų baterija ilgiau.

Svarbu, kad rezervinis maitinimas būtų prijungtas būtent prie siurblio ir valdiklio, o ne prie viso šilumos siurblio, kurio kompresoriui reikia kelių kilovatų. Kai kurie montuotojai šį sprendimą derina su priešužšaliminiais vožtuvais kaip paskutine apsaugos priemone.

Kiek toli nuo namo statyti lauko bloką?

Monoblokas statomas kuo arčiau namo, dažniausiai 1–5 m atstumu, nes kuo trumpesni lauke esantys vamzdžiai, tuo mažesnė užšalimo rizika ir šilumos nuostoliai. Lauke einantys vamzdžiai izoliuojami storu, drėgmei atspariu izoliaciniu sluoksniu ir apsaugomi nuo ultravioletinių spindulių.

Jei vamzdžiai eina po žeme, jie klojami giliau nei įšalo gylis arba naudojami specialūs gamykliškai izoliuoti vamzdžiai. Patikimiausias sprendimas yra trumpas, gerai izoliuotas ir lengvai apžiūrimas kontūras.

Ką daryti, jei elektra dingo per šaltį?

Jei elektra dingo per stiprų šaltį, pirmiausia reikia įvertinti, kiek laiko sistema stovi ir kokia lauko temperatūra. Esant kelių laipsnių šalčiui, valanda ar dvi be cirkuliacijos dažniausiai nepavojingos, ypač jei vamzdžiai gerai izoliuoti.

Grįžus elektrai verta pažiūrėti į valdiklio ekraną: jei rodomas srauto ar slėgio klaidos pranešimas, kontūras galėjo dalinai užšalti. Tokiu atveju nereikėtų kartoti paleidimo daug kartų iš eilės, nes siurblys, bandydamas prastumti ledą, gali sugesti. Saugiausia paskambinti montuotojui ar serviso įmonei ir aprašyti, kiek laiko nebuvo elektros.

Jei sutrikimas užsitęsia, o apsaugos be elektros nėra, paskutinė priemonė yra rankiniu būdu išleisti vandenį iš lauko kontūro pro tam skirtus čiaupus. Kur jie yra, verta sužinoti dar rudenį, o ne ieškoti tamsoje per pūgą.

Ką aptarti su montuotoju

Prieš montavimą verta aiškiai susitarti, kuris apsaugos būdas bus naudojamas ir kas atsitiks su sistema, jei elektra dings dešimčiai valandų per –20 °C. Atsakymas į šį klausimą turėtų būti užrašytas sutartyje ar montavimo dokumentuose, o ne paliktas spėlionėms.